- stomuo
- stomuõ sm. (3a) Rtr, Š, NdŽ, DŽ; H, L, Ser. gen. sing. -eñs, stómenio, nom. pl. stomenes KlbIII68, stomens KŽ žr. stuomuo:
1. B714, R, MŽ, K, KBII111, LsB418, RtŽ Jis buvo aukšto stomeñs KI535. Vyriškas stomuõ KII45. Mažo stomens žmogus N. Stomeniu pralenkiu MŽ484. Jie buvo visi mažo stomens Kel1862,183. Ir nedidelis jo stomuo tartum ištįso ir akys aiškiau blykstelėjo V.Piet. Visi sudera stomenyje vyro tobulo DP542. Kursai iš jūsų gal prie savo stomens pridėt mastą BbMt6,27. Aukit, linai, stomenyje NS47.
2. Kasa duobę iki stómeniu Lnkv. Kaskit duobę lig stómenio Kp. Iškasim duobelę lig stomenų, guldysim motutę po juodžemiu LTR.
3. MŽ, N, K, KBII111 žr. stuomuo 4: Davė stómenį kaip rankovėm (siaurą) Kp. Kap važiuoja namo, ženyku duoda abrūsą merga, o svotu stómenį drobės Alv. Kai tik jaunoji įeina pirkion, tai svočia pakūtėje kabina rankšluostį ir stomenį in sienos LTR(Šlčn). Oi, bobule, gydyk gydyk: daviau stómenį, dar duosiu ir kitą Dg.
4. žr. stuomuo 5: Iškasė šulinį dvylika stomenų̃ gylio Gdr. Reiks kasti stomenį gilumo BsMtII128(Vb). Nukrito ir įlindo kelis stómenis į žemę BM120(Rz). Paukštė pakėlė jį penkioleka stomenų BM156(Jnšk). Ir iškasė gilią duobę stomenio gilumo NS1280.
5. žr. stuomuo 9: Tas viršūnių šakeles, kurios eilėje medžių susiglaudžia, kas metas arti prie stomens nukapotumbit ir apgenėtumbit K.Donel1.
◊ kad [tù] prasmègtum (nueitái Rod) stomenų̃ žẽmėn; LTsV873(Rod) toks plūdimasis.
Dictionary of the Lithuanian Language.